Pamokanti istorija: tėvas ir sūnus

barre14a487413_620816641267387_714869340_n
Sūnus: „Tėti, ar galiu tavęs paklausti?“
Tėtis: „Žinoma, sūnau, klausk.“
Sūnus: „Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?“
„O koks tau skirtumas?“, šyptelėjo tėvas.
„Aš tik noriu žinoti, prašau, pasakyk, kiek uždirbi per valandą“, toliau prašė sūnus
Tėtis: „Na, jei jau taip nori… Per valandą uždirbu 20 Lt.“
 „Ach… – nuliūdo sūnus ir nulenkė galvą. – Tėti, gal galėčiau pasiskolinti iš tavęs 10Lt?“
Tėvas pasipiktino! „Jei tu klausi manęs kiek aš uždirbu tik tam, kad galėtum pasiskolint iš manęs pinigų ir nusipirktum dar vieną nelemtą žaislą, tai… Marš į savo kambarį, tu nenaudėli! Pamąstyk apie tai, koks savanaudis esi! Kasdien aš dirbu labai sunkiai, kol uždirbu tokius pinigus!“
Nuliūdęs mažas berniukas suslinko į savo kambarį. Tėvas atsisėdo ir pradėjo dar labiau piktintis dėl tokio vaiko įžūlumo. Kaip jis drįsta klausti tokio klausimo tik tam, kad išpeštų iš manęs pinigų!  Po valandėlės kitos vyras nusiramino ir pradėjo svarstyti: „Galbūt jis nori nusipirkti kažką, ko jam tikrai labai reikia, juk ir pinigų neprašo taip dažnai.“ Vyras atsistojo ir nuėjo prie vaiko kambario durų, atidarė.
Tėtis: „Miegi?“
„Ne, tėti“, sumurmėjo sūnus.
Tėtis: „Aš pamąsčiau… Na… Atsiprašau, manau per smarkiai sureagavau į tavo klausimą. Buvo ilga, sunki diena. Nereikėjo man išlieti viso sukaupto pykčio ant tavęs. Štai, imk, tavo prašyti 10Lt.“
Mažas berniukas sukluso ir kaipmat pakilo nuo lovos su šypsena. „ Ach, ačiū tau Tėti!“
Tada iš po lovos vaikas išsitraukė krepšelį su pinigais. Tėvas vėl pradėjo niršti. Vaikas skaičiavo pinigus. Ir su šypsena pažvelgė į tėvą.
Tėtis: „Kam tau reikėjo tų pinigų, jei tu ir taip jų turi?“
Sūnus: „Nes aš neturėjau užtektinai, bet dabar turiu! Tėti, aš turiu 20 Lt! Ar galėčiau nusipirkti vieną valandą tavo laiko? Prašau, grįžk rytoj valanda anksčiau. Norėčiau su tavimi pavakarieniauti.“
Tėvas sustingo, suspaudė krūtinę, prarado kvapą. Jis apkabino savo sūnų ir nuoširdžiai maldavo atleidimo.
Čia tik trumpas priminimas, kaip gyvenime sunkiai dirbame. Neturėtume leisti laikui kaip smėliui prabėgti pro mūsų pirštus neskyrus jo tiems, kuriuos labiausiai mylime ir branginame. Prisiminkime ir pasidalinkime ta 20 Lt vertės valanda su mums brangiais žmonėmis. Jei rytoj mirtume, įmonė kuriai dirbame galėtų lengvai surasti kitą darbuotoją, o štai šeima ir draugai, jiems mūsų truktų visą likusį gyvenimą. Pamąstykime apie tai, kaip aukojame save darbui ir neaukojame šeimai. Kai kurie dalykai yra tiesiog svarbesni.
Nežinomas autorius barre14a

Komentavimo galimybė išjungta.