Apie tai, kaip tapti geram

aa
Vladimiras Legoida. Apie tai, kaip tapti geram
Pačios paprasčiausios, suprantamiausios ir kartu pačios svarbiausios tiesos – taisyklės neretai tampa daug sudėtingesnės, kai reikia jų laikytis. Pavyzdžiui, pabandykite tapti geru žmogumi. Akivaizdu, kad tai gera ir teisinga. Ir vargu ar atsirastų pasaulyje žmonių, kurie atmestų gėrio idealą. Bet… kaip man tapti geram, jei matau, kad esu negeras? Krikščioniui yra chrestomatinis atsakymas: laikykis Dievo įsakymų. Viskas taip. Bet tai ir problema, kad Evangelijos įsakymai iš karto išryškina mano nesugebėjimą juos išpildyti.
Ir kuo labiau stengiuosi jų laikytis, tuo aiškiau suprantu, kaip aš nuo jų toli.
Tarkim, Evangelija kalba paprastai, suprantamai ir vienareikšmiškai: Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai (Мt 5, 43–46). Bet aš pats suprantu, kad net tų, kurie myli mane, negaliu mylėti taip, kaip reikia. Paimkim svarbiausią įsakymą apie tėvų gerbimą. Jo laikymasis – tam tikras žmogiškumo ir gerumo indikatorius. Norma, kurios pažeisti negalima jokiomis aplinkybėmis. Net didžiausiems niekšams mama – tai šventa. Bet ar lengvai šis įstatymas įvykdomas ne teoriškai, o praktiškai? Ypač bendraujant su pagyvenusiais tėvais, kurie ne visada greitai susigaudo, blogai girdi, kartais painiai reiškia savo mintis… Su siaubu suvoki, kad visos tos senatviškos negalios tave smarkiai erzina, ir tu dedi daug pastangų, kad tas susierzinimas nepratrūktų į išorę. Bet vis dėlto pratrūksti, nevalingai fiksuodamas tai, koks esi niekšas… O kaip tada su įsakymu mylėti ir gerbti tėvus?
Yra toks matytas vaizdo klipas — „Kas tai?“ Ant suoliuko sėdi du vyrai – pagyvenęs ir jaunas. Vyresnysis žiūri į žvirblį, atsitūpusį ant gretimo krūmo, ir klausia jaunojo: „Kas tai?“ Jaunuolis atsako: „Tai žvirblis.“ Vyresnysis vėl klausia: „Kas tai?“ Po to – dar kartą. Ir dar. Ir dar… Jaunesnysis atsako, kas kartą vis labiau susierzindamas. Pagaliau pratrūksta riksmu: „Tėve, kodėl tu kas kartą klausinėji – kas tai? Aš jau dešimt kartų sakiau – tai žvirb-lis!“ Tėvas dėmesingai žiūri į sūnų. Po to tylėdamas atsistoja ir nueina namo. Grįžta su aptrintu sąsiuviniu, duoda jį sūnui ir sako: „Skaityk balsu.“ Sūnus skaito: „Šiandien su savo trimečiu sūnumi vaikščiojome po parką. Prieš mus nutūpė žvirblis. Mano sūnus dvidešimt vieną kartą paklausė: „Kas tai?“ Ir aš dvidešimt vieną kartą atsakiau, kad tai – žvirblis.Kiekvieną kartą, kai jis to paklausdavo, aš jį apkabindavau. Ir visiškai dėl to nepykau ant savo mažojo berniuko…“ Sūnus kurį laiką sėdi tylėdamas, paskui, pasijutęs kaltas, apkabina tėvą ir jį bučiuoja. Išmintinga, jaudinanti istorija, be ašarų neįmanoma žiūrėti. Žinote, kas baisiausia? Žiūri šį vaizdo klipą, verki… ir staiga tave pašaukia mama, o tu atsakai: „Na, ko tau? Nematai, kad aš užsiėmęs!“ Ir staiga taip susierzini… Tai kaipgi tapti geram?
Ir dar viena amžina problema – laukti dėkingumo už tai, ką padarei gero. Arba bent už tai, kad įveikei susierzinimą. Juk visą laiką lauki. Ir įsižeidi, kai nesulauki. Žmonės sako: „Nedaryk gero – nepajusi blogio.“ 
Dale Carnegie (vienoje iš savo knygų, kuri pas mus buvo populiari 1980-aisiais metais, rašė: „Jėzus Kristus per vieną dieną išgydė 10 raupsuotųjų – kiek iš jų pasiliko, kad jam padėkotų? Tik vienas. Kai Kristus atsigręžė į savo mokinius ir paklausė: „Kurgi kiti devyni?“ – paaiškėjo, kad tie devyni pasislėpė. Pasislėpė neištarę nė vieno padėkos žodžio. Leiskite paklausti: kodėl man arba jums už menkas paslaugas reikia dėkoti, jei to nesulaukė Kristus?“ Žinoma, Carnegie – ne pats didžiausias autoritetas krikščioniui. Bet atkreipti dėmesį verta. Svarbus ir pats faktas: amerikiečių psichologas kaip argumentą pamini Kristų ir evangelinį siužetą. Kitaip tariant, vertinant save reikalingas tam tikras kriterijus, pavyzdys, norint pagal jį patikrinti elgesį, mintis, jausmus… Kitaip nepavyks ne tik tapti geram, bet ir suprasti, kada pasielgei gerai, o kada blogai. 
Kriterijus – Kristus. Atrodo, pradedu suprasti, ką turėjo omenyje Dostojevskis, kai rašė Fonvizinai: „Jeigu kas nors man įrodytų, kad Kristus – už tiesos ribų, ir iš tikrųjų būtų, kad tiesa ne Kristuje, tai man norėtųsi geriau likti su Kristumi, o ne su tiesa.“ Palikime ramybėje ginčus dėl didžiojo rašytojo minčių teologinio (ne)korektiškumo. Bet kai tu kada nors pradedi staiga abejoti kai kuriais tikėjimo aspektais (pomirtiniu gyvenimu ir pan.), jie visi ne tokie reikšmingi kaip klausimas: „O kas gali atstoti Kristų? Ir kaip be Jo?
Ogi niekaip. Ir taškas.
Parengė Michalina Bočiarova
Bernardinai.lt

0_80b56_e25b6b7c_orig

Komentavimo galimybė išjungta.