Kartų skirtumai: Mokyti jaunąją kartą reiškia ir pačiam iš jos mokytis

0_833e9_d1cacb4b_orig (Копировать)
Kiekviena karta turi savo unikalias vertybes. Pastaruoju metu diskusijos, analizuojančios kartų skirtumus tapo itin populiarios. Edukologijoje pabrėžiami naujosios Z kartos ugdymo ypatumai ir Y kartos mokymosi bruožai, Analizuojama kaip skirtingai jie žvelgia į pasaulį ir kokius lūkesčius formuoja savo veiklai. Vadybos srityje diskutuojama apie naują vadovų kartą ir jos vadovavimo stilius, norą bei pasirinkimą valdyti savo laiką bei atitinkamus prioritetus santykiuose.
Ar galime objektyviai išskirti ryškiausius vadinamųjų Y, Z kartų atstovų bruožus, o svarbiausia – ką daryti, kad skirtingos kartos, užuot susipriešinusios, viena kitą praturtintų?
Apie tai diskutuojame su  ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docente dr. Raimonda Alonderiene, atliekančia tyrimus apie kartų skirtumus.
Noras pažinti
JAV istorikas Viljamas Štrausas (William Strauss) ir sociologas Neilas Houvas (Neil Howe) 1991 m. sukūrė bendrą „kartų teoriją“. Pasak jos, kas 20 metų užauga nauja karta, kuriai būdingi unikalūs bruožai: laikmečio istorinis-socialinis fonas, vertybės, mąstymas ir kt. Mokslininkai šias kartas pavadino X, Y, Z.
Po Štrauso-Neilo publikacijų kartų teoriją vis dar plėtoja sociologai bei filosofai. Gerbiama docente, ar įmanoma objektyviai apibūdinti kurią nors kartą?
Dar iki Štrauso-Neilo publikacijų, išpopuliarinusių kartų teoriją, 1923 m. filosofas, sociologas Karlas Manheimas (Karl Mannheim) buvo parašęs studiją „Kartų problema“. Taigi ši tema egzistuoja, domina ir yra aktuali nuo seno – tiek mokslininkams, tiek mokytojams, tėvams, visai visuomenei. Nėra ir negali būti griežto, tikslaus ir visuotinai priimtino mokslinio kartos apibrėžimo, nes kiekvienoje pasaulio šalyje esama savitų skirtumų ir unikalių bruožų. Kaip žinote, nėra bendro sutarimo dėl kartų pavadinimų ir gimimo datų.
Pastebėjau, kad pastaruoju metu kartų tema ypač susidomėta Lietuvoje. Esu dažnai kviečiama skaityti paskaitų, vesti seminarų, duoti interviu… Vadinasi, yra noro geriau suprasti vieniems kitus. Tai išties labai aktualu, kai įvairių kartų atstovai kasdien ir tiesiogiai susiduria, bendrauja, bendradarbiauja po vienu stogu – mokyklose, darželiuose, universitetuose ir pan.
Mokyti jaunąją kartą reiškia ir pačiam iš jos mokytis.
Be jokios abejonės, mokymas yra abipusis, vienas kitą papildantis procesas: vienas moko – abu mokosi. Nei mokytojas, nei dėstytojas negali mokyti vaikų, jaunimo pats nesimokydamas iš jų. Tai informacijos, vertybių mainai. Jeigu turi nuostatą tai priimti, pažinti, nori suprasti, tuomet ir atsiranda abipusis susikalbėjimas.
Mes norime, jie – sako
Naujajai kartai dažnai rašomos negailestingos „diagnozės“.
Pradėsiu nuo labai paprasto buitinio pavyzdžio. Įsivaizduokite, kad atėjote į restoraną, kuriame ketinote suvalgyti įprastą, mėgstamą kepsnį. Tačiau jums atnešė omarą. Jūs matote jį pirmą kartą ir nežinote, ką su juo daryti. Kaip jį valgyti, kaip su juo elgtis? Žinoma, iš pradžių jūs sutrinkate ir susierzinate, nes nežinote, ką daryti.
Kaip ir omaras vietoje kepsnio, taip ir naujoji karta vietoje senosios nėra nei blogesnis, nei geresnis dalykas. Tiesiog jis naujas, todėl mums gali kelti susierzinimą – mes jo nepažįstame. Juk mus, vadinamąją X kartą, kadaise irgi tarkuodavo dėl spalvotų plaukų gumyčių, keistos muzikos ar šukuosenos. Mūsų tėvai ir mokytojai irgi nežinojo, ką su tomis naujovėmis daryti.
Kiekviena karta atsineša ką nors naujo, tai neišvengiama.
Kokie būtent Y, Z kartų, arba tiesiog jaunimo, bruožai dažniausiai kelia susierzinimą?
Jie drąsesni. Atvirumas, gebėjimas pasakyti tiesiai šviesiai gali būti suprastas kaip arogancija, nes ankstesnėms kartoms buvo ugdomas kuklumas, nuolankumas. Tai buvo laikoma vertybe. Y, Z kartų atstovai jau drįsta abejoti, ginčyti mokytojo, dėstyto ar viršininko mintis, požiūrį. Jie labiau save vertina ir atvirai reikalauja daugiau dėmesio. Jie drįsta paprašyti arba net ir pareikalauti viso to, ko mes, ankstesnės kartos atstovai, norėjome, norime, tačiau nedrįstame įvardyti garsiai.
Lemia nuostatos
Jaunajai kartai nuolat prikaišiojimas „sėdėjimas“ internete. Kita vertus, priekaištautojai savo priekaištus lieja irgi ten pat.
Taip, jaunimas technologiškai labai išprusęs, greitai randa ir keičiasi informacija. Dabar jau net nebereikia grįžti namo ir įsijungti „kompo“. Naujoji karta yra „visada įsijungusi“ – tą leidžia išmanieji telefonai. Ar tai gerai, ar blogai – vienareikšmiško atsakymo negali būti. Galbūt jie išties mažiau bendrauja gyvai, tačiau, kita vertus, jie turi draugų visame pasaulyje ir gali su jais bendrauti čia ir dabar.
Labai miela rašyti laiškus ranka, tačiau laukti savaites, kol jis nueis į kitą pasaulio galą, o paskui dar tiek pat – kol ateis atsakymas…
Būtent. Kad internetas, „feisbukas“ yra blogai – čia gali būti tik nuostatos dalykas. Neseniai viename seminare teko bendrauti su įmonės vadove, kuri papasakojo, kad iš pradžių piktinosi darbuotojais, daug laiko praleidžiančiais „feisbuke“. Ji atliko tokį tyrimą: palygino jų rezultatus su tų, kurie „nesėdi“ socialiniuose tinkluose. Ir ką gi: didelei jos nuostabai, pirmųjų darbo rezultatai buvo geresni. Taigi išankstinės nuostatos nebūtinai turi pagrindo.
Nėra „blogos“ kartos
Ar tikrai Y karta turi problemų darbo rinkoje? Jų niekas nenori priimti į darbą?
Kaip jau minėjau, jie yra drąsesni ir sako tai, ką galvoja. Jeigu įmonės vadovas klausia: „Kiek norėtumėte uždirbti?“ – jie ir atsako, kiek norėtų. Dažnas vadovas būna šokiruotas išgirdęs atsakymą į klausimą, kurį pats pateikė. Jis tikisi kitokio atsakymo, kuklesnio, abstraktesnio, o gauna tiesų, konkretų – atvirą, nuoširdų. Bet toks yra jaunosios kartos bruožas: jie pasitiki savimi, sako, ko nori, atvirai siekia rezultato – ir taip laužo nusistovėjusias „kuklumo“ taisykles. Tai ne visiems suprantama ir priimtina.
Z karta Lietuvoje: kas jai būdinga?
Tai vaikai, gimę maždaug nuo 2005 metų. Jie augo didesnio dėmesio apsuptyje, todėl jų savivertė aukštesnė. Jie gerai įvaldę technologijas ir griauna nusistovėjusius stereotipus, pavyzdžiui, lyčių vaidmenų pasiskirstymo srityje. Tarkime, darželyje berniukai gali žaisti ne tik su mašinėlėmis, bet ir su lėlėmis, o mokykloje, per vadinamąsias darbų pamokas, mokytis ne tik kalti vinį, bet ir virti sriubą ar megzti.
Savanaudžiai, narcizai… Ar galima tokius bruožus priskirti apibendrintai – visai kartai?
Tikrai ne. Kiekvienai kartai priklauso individualybės, kurioms būdingos tam tikros savybės – ir geros, ir nelabai. Kaip nėra absoliučiai gero ar blogo žmogaus, taip nėra ir geros arba blogos kartos.
Galbūt tai, ką stebėtojas, vertintojas ryškiausiai mato, liudija jo paties savybes?
Gali būti. Kaip minėjau, požiūris priklauso nuo mūsų nuostatos: ką mes norime įžvelgti ir ko gero iš naujosios kartos norime pasimokyti patys.
Daugiau skaitykite:
„Vakarų ekspresas“

Komentavimo galimybė išjungta.