Vieną kartą…

0_8ss
Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno žmonių jausmai ir vertybės: Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas. Kartu su jais gyveno ir Meilė.
Vieną gražią dieną Jausmai sužinojo, kad ši sala netrukus nuskęs. Taigi, visi susėdo į savo laivus ir apleido salą. Tiktai Meilė laukė iki paskutinės minutės. Kai sala pradėjo skęsti, Meilė ėmė šauktis pagalbos. Prabangiu laivu pro šalį praplaukė Turtingumas. Meilė jį paklausė:
-  Turtingume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?
-   Ne, negaliu. Savo laive turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos.
Tada Meilė ėmė prašyti Išdidumo, kuris savo įspūdingu laivu plaukė pro šalį:
-  Išdidume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?
-  Meile, negaliu tavęs paimti, – atsakė Išdidumas, – čia viskas taip tobula. Bijau, kad tu sugadinsi mano laivą.
Dabar Meilė kreipėsi į Liūdesį, kuris kaip tik keliavo pro šalį:
-  Liūdesy, prašau tavęs, paimk mane su savimi.
-  O Meile, – atsakė Liūdesys, – man taip liūdna, kad turiu likti vienas.
Pro salą keliavo ir Džiaugsmas, bet jis buvo toks patenkintas, kad net negirdėjo, kai Meilė jį šaukė. Staiga pasigirdo balsas:
-  Ateik, Meile, aš paimsiu tave su savimi.
 Meilę užkalbino kažkoks senelis. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad pamiršo paklausti senelio vardo. Kai jie pasiekė žemę, senelis nukeliavo tolyn. Meilė suprato, kokia dėkinga jam turi būti ir todėl paklausė Pažinimo:
-  Pažinime, gal gali pasakyti, kas man padėjo?
-  Tai buvo Laikas, – atsakė Pažinimas.
-  Laikas? – nustebo Meilė. – Kodėl jis man padėjo?
 Pažinimas išmintingai atsakė:
-  Nes tiktai Laikas supranta, kokia svarbi gyvenime yra Meilė.
Nežinomo autoriaus pasakojimas

0_8ss 

Komentavimo galimybė išjungta.