Pamąstymui…

aaVieną dieną mokytojas uždavė mokiniams klausimą:
- Kodėl susipykę žmonės šaukia vienas ant kito?
- Šaukia todėl, kad praranda ramybę, – pasigirdo atsakymas.
- Bet kam šaukti ant žmogaus, jei jis šalia tavęs?
- Na šaukia, nes nori, kad jį išgirstų, – įsiterpė kitas mokinys.
Mokytojas neatlyžo:
- Bet ar negalima kalbėtis tyliai?
Sulaukė įvairių atsakymų, tačiau nė vienas mokytojo nepatenkino.
Tuomet jis ėmė aiškinti:
- Ar žinote, kodėl susipykę žmonės šaukia vienas ant kito? Reikalas tas, kad kai du žmonės susipyksta, jų širdys labai nutolsta. Kad paslėptum šį atstumą ir būtum išklausytas, reikia paleisti gerklę. Kuo labiau žmones trukdo nesutarimai, tuo garsiau jie rėkia, kad būtų išgirsti. Kita vertus, kas nutinka, kaip du žmonės įsimyli? Jie nekelia  balso, jie kalba tyliai tyliai. O kodėl? Nes jų širdys arti. Tarp jų mažas atstumas. Kartais jų širdys taip susilieja, jog jie nė nekalba, o šnabžda. O kai meilė dar karštesnė, nereikia nė šnabždėtis, pakanka žvelgti vienas kitam į akis. Jų širdys plaka vienu ritmu. Taip būna tada, kai du mylintys žmonės yra vienas šalia kito. Galiausiai mokytojas baigė:
- Susiginčiję neleiskite, kad jūsų širdys nutoltų, netarkite žodžių, galinčių jas atskirti, nes ateis diena, kai atstumas taps toks didelis, jog niekuomet neberasite kelio atgal.
 Bruno Ferrero „Kai pražysta gėlės“

0_80b56_e25b6b7c_orig

 

Komentavimo galimybė išjungta.